Mes mamos ir tėčiai, kartais paskęstame rutinoje. Dirbame, mokomės, prižiūrime namus, auginame vaikus, galbūt turime ir šunį ar katę, ir lekiame per dienas pasimesdami valandose, kad tik viską suspėti, kad tik viską atlikti puikiai ir nepriekaištingai, bet, deja, pamirštame svarbiausią dalyką…. PAŽIŪRĖTI Į SAVO VAIKO AKIS… Juk ir toje rutinoje, kurioje visi numatyti dienos darbai dūzgia galvoje, kurioje sukasi užduotys prieš akis lyg verpetas, taip pat įmanoma rasti bent trupinėlį laiko sustoti… pritūpti… pažiūrėti giliai į akis ir ištarti “Aš tave labai myliu…”.

Mano sūneliui dabar 2,5 metų, o dukrytei vos 4 mėnesiai. Kaip visos mamos, taip ir aš jau tik pramerkus akis nuo ryto turiu susidėliojusi begales darbų mintyse ir su pirma sekunde iškėlus koją iš lovos prasideda dienos maratonas, su nuolatiniais “sūnau! Mes skubame! Greičiau!”… Ir kartais stabtelėjusi, pažiūriu į tas didelės, gilias ir supratimo ieškančias akis.. ir pagalvoju, kokie tie vaikai laimingi. Kiek jiems nedaug reikia. Jiems reikia tik laiko… Laiko neskubant užsidėti batus, ramiai papusryčiauti mėgaujantis kiekvienu kąsniu ir žaidžiant su žirneliais besiritinėjančiais lėkštėje… jiems reikia laiko žiūrėti į dūmus, kurie su alsavimu šaltame ore veržiasi iš burnos tik išėjus iš namų šaltą žiemos dieną… jiems kartais reikia, kad mama ir tėtis pasiklausytų įdėmiai, koks puikus jų meškutis, nes jo nosis labai graži… Jiems tik reikia mūsų…

Nepamirškime skirti laiko savo vaikams. Jie tokie maži ir reikalaujantys dėmesio daugiau nebebus… Pasiilgsime to laiko.