Psichologė Daiva Balčiūnienė teigia: „Tai, kas duodama vaikui nuo mažų dienų, tas vėliau grįžta ir tėvams. Jei vaikui skiriama pakankamai dėmesio, jo pagarbiai klausoma, domimasi, kaip jis jaučiasi, ką jis veikia, didelė tikimybė, kad ir jis pats taip vėliau elgsis. Gal būdamas paauglys to nerodys (dėl to kartais vesdamas į neviltį gimdytojus), bet vėliau, jam suaugus, išugdytos savybės turėtų atsiskleisti. Juk vaikas mokosi ne iš tėvų moralų, bet iš jų pačių elgesio“. Taip pat daugelis psichologinių straipsnių, knygų, parašytų apie vaiko raidą teigia, jog iki 3 metų formuojasi vaiko gyvenimo stilius, bei susistato bendravimo pagrindas su tėvais. Dėl šių priežasčių, turime stengtis jau nuo vaiko atėjimo į šį pasaulį, galvoti kaip elgiamės, bei kokį pavyzdį rodome savo vaikams.

Juk mes, tėvai, esame savo vaikams viso pasaulio pavyzdys. Pirmuosius savo metus, vaikai tik iš mūsų semiasi patirties, bei supratimo, kaip tinkamai reikia elgtis ar bendrauti. Matydami savo tėvus, analizuodami jų elgesį, bei tarpusavio bendravimą, vaikai susidaro stereotipus, kokia turi būti šeima, koks turi būti žmogus, kaip elgtis galima ir kaip ne. Daivos Balčiūnienės teigimu, tyrimais nustatyta, jog laimingiausi žmonės yra tie, kurių mamos, dar kūdikystėje buvo labai jautrios, tinkamai rūpinosi vaikeliu ir suprasdavo vaiko poreikius. Ištirta, jog vaikai, kuriais buvo pakankamai gerai rūpinamasi kūdikystėje, užauga psichologiškai tvirtesni, bei labiau pasitiki savimi.
Todėl jau nuo vaiko atėjimo į šį pasaulį, turime galvoti ir koreguoti savo elgesį ne tik su vaiku, tačiau ir su aplinkiniais. Stenkimės rodyti gerą pavyzdį, juk mes esame vaiko pasaulio supratimo pamatas.

Remtasi: http://www.delfi.lt/gyvenimas/namai_ir_seima/kokybiskas-bendravimas-su-vaiku-kas-tai.d?id=27563401